20 tūkstančių baudos už užpiltą nendryną. Kieno yra Mozūrijos ežero krantas

Sunkioji technika prie Nidzkie ežero

Pirmiausia įvažiavo statybinė technika. Paskui atvežė žemės. Nendrynas, kuris ten augo savaime, dingo po atvežtu gruntu. Teritorija prie ežero buvo išlyginta, pakrantės augalija iškirsta.

Sklypas yra Karwica kaime, Ruciane-Nida valsčiuje, prie Nidzkie ežero. Teisme už kranto sunaikinimą atsakė 63 metų šio sklypo savininkas, Kolno gyventojas. Pažeidimą nustatė Mikołajki vandens priežiūros tarnybos (Nadzór Wodny) darbuotojai. Veika kvalifikuota pagal 2017 m. liepos 20 d. Vandens įstatymo (Prawo wodne; suvestinė redakcija Dz.U. z 2025 r. poz. 960 su vėlesniais pakeitimais) 475 straipsnį. Savininkas pripažino kaltę ir savanoriškai sutiko su bausme. Teismas skyrė 20 000 PLN baudą ir 1000 PLN bylinėjimosi išlaidų, kurie anksčiau buvo sumokėti kaip turtinis užstatas. Nuo pažeidimo nustatymo iki nuosprendžio praėjo metai.

Patikrinome penkis pranešimus: Policijos portalo, Radio Olsztyn, Gazeta Olsztyńska iš wm.pl, mazury24.eu ir wm112.pl. Nė viename nenurodyta nei nuosprendžio data, nei kada buvo atvežta žemė. Nė viename taip pat nesakoma, ar kartu su bauda buvo nustatyta pareiga atkurti ankstesnę kranto būklę.

Kieno iš tikrųjų yra krantas

Sceną žino kiekvienas, kas nuomojosi jachtą Mozūrijoje. Jachta priplaukia prie kranto, kažkas nuo denio perskaito lentelę „privati teritorija, švartuotis draudžiama“, o iš kranto išeina žmogus ir liepia atsistumti. Įgula tikra, kad vanduo viešas. Savininkas tikras, kad nusipirko žemę su teise spręsti, kas ant jos žengia. Abi pusės klysta dėl ribos.

Taigi klausimas yra ne „ar galima švartuotis“. Klausimas toks: kur baigiasi teisė į vandenį ir prasideda svetima žemė. Karwica byla yra apie tą pačią ribą, tik matomą nuo sausumos ežero link.

Vanduo ir dugnas: to nupirkti neįmanoma

Vidaus tekantys vandenys yra Valstybės iždo nuosavybė (Vandens įstatymo 211 str. 2 d.), Valstybės iždo ir savivaldos vandenys yra viešieji vandenys (3 d.), o 4 d. temą užbaigia: jie nėra civilinės apyvartos objektas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Tas pats taikoma dugnui (216 ir 217 str.). Savininko teises įgyvendina valstybinė įmonė PGW Wody Polskie (212 str. 1 d. 1 p.).

Iš kur prie ežero „tekantys vandenys“? Iš 22 str. 2 p.: pratekamasis ežeras turi natūralų paviršinio vandens įtekėjimą arba ištekėjimą, nuolatinį arba periodinį. Trasa sujungti Mozūrijos ežerai yra būtent tokie, o Didžiųjų Mozūrijos ežerų sistema įtraukta į vidaus vandens kelių sąrašą (2019 m. birželio 26 d. Ministrų Tarybos reglamentas, Dz.U. poz. 1208).

Kranto linija, arba riba, nustatoma sprendimu

220 str. 1 d. pateikia tris kriterijus: kranto briauną arba nuolatinio žolių augimo liniją, arba liniją pagal vidutinį bent dešimties metų vandens lygį, o 2–4 dalys juos išdėsto hierarchiškai, pirmenybę teikdamos aiškiai briaunai. Svarbiausia yra 5 d. 2 p.: kranto linija nustatoma administraciniu sprendimu, o ežerų atveju sprendžia už vandens ūkį atsakingas ministras, remdamasis geodezininko parengtu ribų nustatymo projektu (6 ir 7 d.).

Tai tiesiogiai susiję su Karwica: kranto linija yra teisinė kategorija, o ne tai, kiek siekia vanduo sausą rugpjūtį. Atvežta žemė jos nepastumia. Tačiau čia yra spraga: sprendimas priimamas, kai kas nors dėl jo kreipiasi arba kai procedūrą pradeda pati institucija, o mes nenustatėme, keliems Mozūrijos sklypams prie vandens toks sprendimas buvo priimtas. Kol jo nėra, ginčas dėl to, nuo kur matuoti pusantro metro, yra ginčas dėl faktų.

Juosta prie vandens: praėjimas, ne stovėjimas

232 str. 1 d. yra du atskiri draudimai: aptverti prie viešųjų vidaus paviršinių vandenų besiribojančius nekilnojamuosius daiktus arčiau nei 1,5 metro nuo kranto linijos ir drausti ar trukdyti praeiti per šią teritoriją.

Tai reikia pasakyti iš abiejų pusių. Ši juosta yra privačioje žemėje. Savininkas ją šienauja, prižiūri ir moka už ją mokestį, o įstatymas atima iš jo teisę ją aptverti. Tai vieša našta, uždėta privačiai žemei. Kita vertus, nuostata kalba apie praėjimą ir tik apie praėjimą, ne apie stovyklavimą ar jachtos stovėjimą. Ji taip pat negarantuoja, kad ten įmanoma praeiti: ši juosta dažnai būna nendrės iki juosmens arba status šlaitas, o niekas neprivalo ten įrengti tako.

Išimtys siauros: apsaugos zonų tiesioginės apsaugos teritorijos ir žuvų veisimo plotai pagal Vidaus vandenų žuvininkystės įstatymą (2 d.), uždaros teritorijos (3 d.) ir Wody Polskie sprendimu suteikiama išimtis valstybės gynybos ar visuomenės saugumo tikslais (4 d.). Atkreipkite dėmesį į žodį „tiesioginės“, nes netiesioginės apsaugos teritorijoms išimtis netaikoma.

Už draudimo pažeidimą gresia bauda nuo 1000 iki 7500 PLN; šios ribos tiesiogiai įrašytos į 478 str. 2 p. 2023 m. liepos 13 d. Oderio upės revitalizacijos įstatymu padarytu pakeitimu, o sprendžia teismas pagal Nusižengimų bylų proceso kodeksą (479 str.). Pranešimas teikiamas vandens priežiūros tarnybai; kas paskui teikia prašymą skirti nuobaudą, mes nenustatėme. Lentelės ir užtvarai įstatyme pavadinimu nepaminėti, jie patenka į „trukdymą praeiti“ tik per aiškinimą.

Atskirai veikia 233 str. 2 d.: nekilnojamojo daikto, besiribojančio su visuotiniam naudojimui skirtais vandenimis, savininkas privalo užtikrinti priėjimą prie vandens, o nekilnojamojo daikto dalis, leidžiančias tą priėjimą, sprendimu nustato valsčiaus viršaitis (wójt), burmistras arba miesto prezidentas. Tai institutas, skirtas priėjimui prie vandens, o ne švartavimuisi.

Švartavimasis: spraga, apie kurią nekalbama

32 str. 1 d. kiekvienam suteikia teisę visuotinai naudotis viešaisiais vidaus paviršiniais vandenimis, jei teisės aktai nenustato kitaip. 2 d. išvardija, kam tai skirta: asmeniniams, namų ūkio ar žemės ūkio poreikiams be specialių techninių įrenginių, taip pat poilsiui, turizmui, vandens sportui ir mėgėjiškai žvejybai.

Šį sąrašą verta perskaityti du kartus. Jame nėra nei švartavimosi, nei žengimo į svetimą pakrantės žemę. Visuotinis naudojimasis leidžia būti ant vandens: plaukti, maudytis, ilsėtis. Jis nesuteikia teisinio pagrindo pririšti jachtą prie svetimo medžio, nes ten jau sprendžia svetima nuosavybė.

O nendrių juosta, į kurią laivapriekį įremia pusė Mozūrijos? Jei nendrės auga vandens dengiamoje žemėje, tai Valstybės iždo žemė (216 ir 217 str.). Kur eina ši riba, lemia tik sprendimas dėl kranto linijos, o jo paprastai nėra; esant žemam vandeniui ir taikant nuolatinio žolių augimo kriterijų, nendrių juosta nebūtinai yra vandens pusėje. Prie sklypo su pastatais ir nušienauta veja protingiau laikyti, kad riba eina savininko naudai. Tačiau svarbiausia kas kita: kad ir kieno būtų ta žemė, dugno nuosavybė nesuteikia teisės naikinti augalijos.

Ką tai reiškia prie kranto

• Jachta ant inkaro, ant vandens, neišlipant į krantą: tai visuotinis naudojimasis viešaisiais vandenimis, ir niekas neturi teisinio pagrindo jūsų iš ten išprašyti.
• Laivapriekis nendryne: ne. Nesvarbu, kieno dugnas, tai pakrantės augalija ir sekluma, be to, nukenčia kilis, vairas ir variklio aušinimas. Nuomos sutartys paprastai to draudžia.
• Virvė nuo laivapriekio prie svetimo medžio yra naudojimasis svetima žeme, todėl be savininko sutikimo ją nuimame. Jachta laivapriekiu svetimoje žemėje arba prie svetimo liepto: atsistumiame be diskusijų.
• Į smėlėtą krantą įkaltas ir ryte ištrauktas kuolelis nėra kranto pertvarkymas. Problema yra ilgalaikis įsikišimas: visam laikui įkalti stulpeliai, iškastas šlaitas, iškirstas praėjimas.
• Uostas pilnas jau 18 valandą: jei šviesu ir yra kur plaukti, plaukiame toliau; jei temsta, inkaras toliau nuo kranto, o ryte plaukiame toliau. Taip pat ir per škvalą ar gedimą: prie mažiausiai užstatyto kranto, praėjus frontui pasitraukiame, o savininkui pasakome, kodėl ten stovime.

Antrasis sluoksnis: laivybos taisyklės

Vandens įstatymas dar ne viskas. Prie to paties kranto galioja antrasis teisės aktų sluoksnis, apie kurį ginčuose dėl švartavimosi beveik nekalbama, nors jis kaip tik tiesiogiai reguliuoja švartavimąsi. Tai laivybos taisyklės: 2003 m. balandžio 28 d. infrastruktūros ministro reglamentas dėl laivybos vidaus vandens keliais taisyklių (Dz.U. nr 212, poz. 2072) ir vietinis aktas, t. y. Bydgoščiaus vidaus laivybos tarnybos (Urząd Żeglugi Śródlądowej) direktoriaus 2024 m. birželio 4 d. įsakymas Nr. 7/2024. Bydgoščius skamba toli nuo Giżycko, bet būtent ši tarnyba per savo Giżycko skyrių (Delegatura) leidžia tvarkos taisykles Didiesiems Mozūrijos ežerams.

Įgulai svarbiausias yra įsakymo 9 § 1 d. 1 p. Jis draudžia plaukti laivu su mechanine pavara arčiau nei 50 metrų nuo vandenų kranto už laivybos kelio ribų, taip pat nuo virš vandens esančios nuolatinio žolių ir kitos augalijos augimo linijos, nuo lieptų, įrangos nuomos punktų, maudyklų ir vandenyje esančių žmonių. Draudimas skamba griežtai, ir dauguma žmonių čia skaityti baigia. O toliau yra sakinys, svarbesnis už patį draudimą: „išskyrus praplaukimą minimaliu vairuojamu greičiu ir trumpiausiu keliu iki vietos, kurioje atliekamas manevras priplaukiant prie kranto, krantinės ar liepto“.

Taigi teisė priplaukimą prie kranto numato. Ne kaip teisę į svetimą žemę, o kaip įprastą manevrą, kurį reikia atlikti lėtai ir tiesiai. Atkreipkite dėmesį į taikymo sritį: nuostata kalba apie laivą su mechanine pavara. Jachta su burėmis toks nėra, o ta pati jachta su varikliu jau yra.

Prie to prisideda trys laivybos ženklai iš 2003 m. reglamento, kurie vietoje lemia, ar galima stovėti:

• A.5 stovėti draudžiama,
• A.6 draudžiama inkaruotis ir vilkti inkarą,
• A.7 draudžiama švartuotis prie kranto.

Jei įstatymų leidėjas sukūrė atskirą ženklą, draudžiantį švartuotis, vadinasi, ten, kur ženklo nėra, laivybos taisyklės švartuotis nedraudžia. Tai ne tas pats, kas žemės savininko sutikimas, bet tai paneigia mitą, pagal kurį švartavimasis už uosto ribų savaime yra neteisėtas. Nėra.

Inkaravimą Mozūrijoje reguliuoja nuostata, kurią lengva iškreipti. Draudimas inkaruotis ir vilkti grandinę ar virvę taikomas kanalų atkarpoms, uostams ir prieplaukoms, o ežerai iš jo tiesiogiai išbraukti. Taigi stovėjimas ant inkaro ežero viduryje yra visai kas kita nei stovėjimas kanale, kur inkaras be pažymėtos apsisukimo vietos atkrenta. Atskirai reglamentas draudžia naudoti laivybos ženklus laivams švartuoti ir gadinti hidrotechninius statinius kalant polius ar metant inkarus.

Pabaigai du dalykai, kurie nėra apie švartavimąsi, bet išsprendžia pusę barnių ant kranto. Upėse ir kanale, jei ženklai nenustato kitaip, galioja 10 km/h greičio apribojimas, tačiau jis netaikomas laivams, varomiems žmogaus raumenų jėga ar vėju. Ir draudimas kelti aukštą bangą bei per stiprią sraigto siurbimo srovę arčiau nei 50 metrų nuo kranto, lieptų, krantinių, nuomos punktų ir besimaudančiųjų. Banga nėra kultūros klausimas. Tai nusižengimas.

Dvi ašys, kurių negalima painioti

Verta jas atskirti kartą ir visiems laikams, nes ginče ant liepto abi pusės paprastai jas maišo.

• Eismo saugumo ašis: laivybos taisyklės nustato, kaip galima judėti ir kur galima sustoti. Jas nustato ženklai ir laivybos tarnybos direktoriaus įsakymas. Jų laikymąsi užtikrina laivybos administracija ir policija.
• Nuosavybės ašis: Vandens įstatymas ir Civilinis kodeksas nustato, kieno yra žemė, į kurią žengiate arba prie kurios rišate virvę. A.7 ženklo nebuvimas nesuteikia teisės į svetimą sklypą, o savininko sutikimas nepanaikina draudimo, kurį skelbia ženklas ant kranto.

Taigi galima būti teisiam vienoje ašyje ir neteisiam kitoje. Dažniausias atvejis Mozūrijoje: švartuojatės teisėtai laivybos taisyklių požiūriu ir neteisėtai žemės savininko požiūriu. Arba atvirkščiai: savininkas kviečia jus prie liepto, kuris stovi zonoje, pažymėtoje draudimo stovėti ženklu.

Lieptai: dvi procedūros ir vienas ginčas

Lieptas atrodo kaip statybų smulkmena, bet teisiškai tai vandens įrenginys. Iki 3 metrų pločio ir 25 metrų bendro ilgio, skaičiuojamo kaip elementų ilgių suma, užtenka pranešimo vandens teisės tvarka (394 str. 1 d. 1 p.). Viršijus bet kurį matmenį reikalingas leidimas (389 str. 6 p. kartu su 16 str. 65 p.), o kadangi skaičiuojama elementų suma, pristatytas trapelis gali pakeisti kvalifikaciją.

Lieka ginčas. Wody Polskie ir dalis administracinių teismų praktikos (II SA/Wr 76/18, II SA/Wr 159/20) laiko, kad švartavimuisi skirtas objektas jau yra prieplauka, todėl jam reikia leidimo nepriklausomai nuo matmenų; 16 str. 65 p. c papunktis molus, lieptus ir prieplaukas įvardija kaip vandens įrenginius. Tai institucijos ir teismų aiškinimas, o ne pažodinis įstatymo draudimas, ir jis nesiderina su Statybos įstatymu, kuriame lieptai buvo apibūdinami kaip skirti, be kita ko, nedideliems laivams švartuotis.

Nendrės auga vandenyje

Pirmiausia apie tai, kas ežerui yra nendrių juosta. Tai hidrobiologijoje visuotinai pripažintos žinios, o ne mūsų matavimai. Filtras yra ne pats augalas, o visa sistema: sulėtėjusi tėkmė, skendinčių dalelių nusėdimas, procesai šaknų zonoje. Iškirtus nendres ši sistema ne pakeičiama, o sunaikinama. Nendrynas slopina bangą ir sutvirtina krantą, o po juo yra sekluma su panirusiais augalais, kur nuo kovo iki liepos neršia vis kitos rūšys: pirmiausia lydeka, paskui raudė, vasaros viduryje lynas.

Su paukščiais reikia tikslumo, nes sąrašas dažnai ištempiamas. Su nendrėmis prie vandens tikrai susijusios didžiosios krakšlės ir didieji baubliai, tačiau baubliui reikia didelio nendryno, todėl kalbant apie vieną sklypą veikiau turima omenyje krakšlė. Kitos nendrynų rūšys peri plačiau, bet užstatant krantą jų alternatyvos nyksta kartu su kiekvienu nauju išlygintu ruožu.

Dabar teisė. Wody Polskie kampanijoje „Stop dewastacji jezior“ („Stop ežerų niokojimui“) tiesiai nurodo: be vandens teisės sutikimo draudžiama gilinti ežerus, naikinti pakrantės augaliją (įskaitant nendrių ir pakrantės medžių kirtimą), statyti lieptus ir tvirtinti krantus. Pišo apskrityje buvo vykdoma procedūra dėl vandens teisės leidimo iškirsti nendres Zdedy ežere, taigi savininkas to nedaro savavališkai. Prisideda ir rūšių apsauga: sunaikinus nendryną su saugomų paukščių lizdais gali būti pažeistas 2004 m. balandžio 16 d. Gamtos apsaugos įstatymas (52 str. 1 d. 7 p., 131 str. 13 p.). Dažnai kartojamas laikotarpis nuo kovo 1 d. iki spalio 15 d. yra bendras rėmas daugeliui rūšių, o ne kalendorinis draudimas nendrėms; svarbu, ar konkrečioje vietoje peri saugomi paukščiai.

Kirtimas nėra tas pats, kas užpylimas

Pjovimas virš vandens paviršiaus yra grįžtamas: kitą sezoną nendrės vėl atauga iš šakniastiebių. Pjovimas po vandeniu, šakniastiebių šalinimas ir šių veiksmų kartojimas kasmet gali sunaikinti plotą visam laikui, nes užlieti, nupjauti stiebai nebeaprūpina šakniastiebių deguonimi. Taip dažniausiai nyksta nendrynai prie privačių krantų: ne nuo ekskavatoriaus, o nuo dalgio po vandeniu, metai iš metų.

Užpylimas eina toliau, nes perkelia krantą į ežero gilumą. Iškart už naujos kranto sienelės per gilu ir per statu, kad nendrės įsišaknytų, o dumblino dugno su šakniastiebiais jau nebėra. Taigi nebėra iš ko ataugti. Pavienis užpylimas yra vietinis, bet užstatytas krantas yra daugelio ruožų suma, ir ežeras reaguoja į sumą.

Trys atsakomybės lygmenys

Juos verta atskirti, nes jie susimaišo net pokalbiuose su valdžios institucijomis. Administracinė atsakomybė apima pranešimus, leidimus, įteisinimą ir pareigą pašalinti įrenginį. Atsakomybė už nusižengimą yra 478 str. 2 p., t. y. aptvėrimas, dėl kurio sprendžia teismas pagal Nusižengimų bylų proceso kodeksą. Baudžiamoji atsakomybė yra 475 str.

„Kas naikina arba gadina vidaus paviršinių vandenų krantus, jūros vandenų krantus, statinius, įskaitant sienas, kurie nėra vandens įrenginiai ir sudaro krantą, arba vidaus paviršinių vandenų dengiamą žemę, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki vienų metų.“

Ši nuostata nuo 2017 m. nebuvo keičiama, ir būtent jos pagrindu nuteistas Karwica sklypo savininkas, nes ten buvo užpilta sekluma, t. y. žemė, tiesiogiai joje paminėta. Tai ne Baudžiamojo kodekso 181 str., nes jis taikomas didelio masto žalai augalijai ar gyvūnijai ir krantų nemini.

Požymis yra kranto naikinimas arba gadinimas, o ne kiekvienas korpuso prisilietimas prie sausumos. Kvalifikacija taikoma veiksmams, kurie ilgam pertvarko krantą: šlaito kasimui technika, kranto linijos keitimui, seklumos užpylimui. Teismų praktikos dėl smulkių įsikišimų nežinome ir neapsimetame, kad ji yra. Pats nendrių kirtimas turi kitą pagrindą: vandens teisės sutikimą ir Gamtos apsaugos įstatymą.

Trečiasis sluoksnis: vietos, kur negalima visai

Iki šiol rašėme apie krantą taip, lyg visur galiotų tos pačios taisyklės. Negalioja. Mozūrijoje yra vandens telkinių, prie kurių visa aukščiau pateikta diskusija apie svetimą žemę ir pusantro metro juostą yra beprasmė, nes ten negalima nei priplaukti, nei išlipti, ir tai nepriklauso nuo to, kieno krantas.

Pagrindas yra 2004 m. balandžio 16 d. Gamtos apsaugos įstatymas. Jo 15 str. 1 d. prasideda sakiniu „Nacionaliniuose parkuose ir gamtos rezervatuose draudžiama“, po kurio išvardijama keliasdešimt draudimų. Vandens turistui svarbūs trys:

• 21 p. draudžia „naudoti motorines valtis ir kitą motorinę įrangą, užsiimti vandens ir motorinėmis sporto šakomis, plaukioti ir buriuoti, išskyrus nacionalinio parko direktoriaus, o gamtos rezervate regioninio aplinkos apsaugos direktoriaus nustatytus vandens plotus ar trasas“.
• 15 p. draudžia vaikščioti ne nustatytais takais, kuriuos rezervate taip pat nustato regioninis aplinkos apsaugos direktorius.
• 23 p. draudžia stovyklauti ne ta pačia tvarka nustatytose vietose.

Verta pastebėti, kaip ši nuostata sukonstruota, nes ji veikia atvirkščiai nei visur kitur šiame tekste. Draudžiama ne tik plaukioti su varikliu, bet tiesiai plaukioti ir buriuoti. Ir ne taip, kad kažkas leidžiama, kol kas nors to neuždraus. Atvirkščiai: pagal nutylėjimą negalima, o išimtį turi nustatyti regioninis aplinkos apsaugos direktorius. Tai griežčiausias visos šios medžiagos sluoksnis.

Už tyčinį rezervate galiojančių draudimų pažeidimą įstatymo 127 str. numato areštą arba baudą. Ribos, areštas nuo 5 iki 30 dienų ir bauda nuo 20 iki 5000 PLN, yra Nusižengimų kodekso ribos, taigi kalbame apie nusižengimą, ne apie nusikaltimą. Beje, tas pats 127 str. apima ir kraštovaizdžio parkus, saugomo kraštovaizdžio teritorijas ir Natura 2000 teritorijas.

Salos, į kurias negalima išlipti

Praktiškiausias pavyzdys yra už kelių mylių nuo Giżycko. Rezervatas „Wyspy na jeziorze Mamry i Kisajno“ (Mamry ir Kisajno ežerų salos) įsteigtas 1957 m. sausio 23 d. miškų ir medienos pramonės ministro įsakymu (M.P. z 1957 r. nr 14, poz. 108). Jis apima 215,35 hektaro ir visas dvidešimt šių ežerų salų Węgorzewo ir Giżycko valsčiuose, nuo kelių arų lopinėlių iki septyniasdešimties hektarų Upałty. Kisajno ežere tai, be kita ko, Duży Ostrów, Sosnowy Ostrów, Górny Ostrów, Mały Ostrów, Wielka Kiermuza ir Dębowa Górka. Saugomos vandens ir pelkių paukščių perimvietės bei paukščių poilsio vietos migracijos metu, o kartu su salomis ir jas supantys nendrynai.

Giżycko girininkija (Nadleśnictwo Giżycko) apie tai rašo trumpai: visose salose, kurios yra gamtos rezervatai, galioja besąlygiškas draudimas lankytis ir stovyklauti. Dabar aišku, iš kur jis kyla, nes miškininkų svetainė pagrindo nenurodo. Draudimas stovyklauti yra 23 p., o draudimas priplaukti yra 21 p. Su draudimu lankytis subtiliau, nes atskiro draudimo lankytis įstatymas nenumato: veikia 15 p., draudžiantis vaikščioti ne regioninio aplinkos apsaugos direktoriaus nustatytais takais. Kur jokio tako nenustatyta, ten kiekvienas išlipimas šį draudimą pažeidžia.

Taigi atsakymas į klausimą „ar galiu prisišvartuoti prie salos“ Kisajno ežere yra toks: ne, prie nė vienos. Tai vienas iš tų atvejų, kai atostogų įprotis išlipti negyvenamoje salelėje ir susikurti laužą yra nusižengimas trimis būdais iš karto.

Nidzkie ir tyla pietuose

Antras pavyzdys, nes jis susijęs su ežeru, nuo kurio pradėjome. Rezervatas „Jezioro Nidzkie“ įsteigtas 1972 m. spalio 27 d. (M.P. z 1972 r. nr 53, poz. 283), o Olštyno regioninio aplinkos apsaugos direktoriaus 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu (Dz. Urz. Woj. Warm.-Maz. z 2016 r. poz. 1887) padidintas nuo 2934,71 iki 2950,87 hektaro. Jis yra Ruciane-Nida ir Pisz valsčiuose. Saugo ežero kraštovaizdį kartu su jį supančiais Pišo girios (Puszcza Piska) miškais, o jį prižiūri regioninis aplinkos apsaugos direktorius.

Vandens turizmas ten leidžiamas, tačiau pietinėje ežero dalyje draudžiama naudoti vidaus degimo variklius. Kas plaukia iš Ruciane į Nidzkie, turėtų tai žinoti anksčiau, nei apie tai išgirs iš ko nors kito.

Mozūrijos kraštovaizdžio parkas: draudimai pagrindinėje trasoje

Atskiras sluoksnis, silpnesnis už rezervatą, bet apimantis gerokai didesnį plotą, įskaitant nemažą pagrindinės Mozūrijos trasos dalį. Mozūrijos kraštovaizdžio parkas (Mazurski Park Krajobrazowy) šiandien veikia pagal Varmijos ir Mozūrijos vaivadijos seimelio 2022 m. lapkričio 29 d. nutarimą Nr. XLIV/635/22 (Dz.Urz. Woj. Warm.-Maz. z 2022 r. poz. 5615). Jis užima 56 257,83 hektaro Mrągowo, Pisz ir Szczytno apskrityse. Ribas nustato priede pateiktos koordinatės, o ne valsčių ribos, ir tai svarbiau, nei atrodo: Nidzkie ežeras parkui nepriklauso, nors Ruciane-Nida valsčius priklauso.

Mūsų temai iš nutarimo 5 § 1 d. svarbūs keturi draudimai:

• 13 p.: draudimas naudoti motorines valtis ir kitą motorinę įrangą atviruose vandens telkiniuose. 2 d. išvardija išimtis, ir sąrašas trumpas: Śniardwy be Kaczerajno ežero ir Zatoka Łuknańska įlankos, Bełdany be Zatoka Iznocka ir Zatoka Wygryńska įlankų, Guzianka Wielka kartu su Guzianka Mała dalimi tarp šliuzo ir Guzianka Wielka bei Mikołajki ežeras (Jezioro Mikołajskie). Taigi pagrindine trasa plaukti galima, tačiau nukrypti nuo jos į šoninį parko vandens telkinį jau kitas reikalas. Plaukiojantis namelis (houseboat) yra motorinė įranga.
• 7 p.: draudimas statyti naujus statinius šimto metrų juostoje nuo kranto linijos, išskyrus vandens turizmui, vandens ūkiui ar žuvininkystei skirtus objektus. Šią išimtį verta įsiminti, nes sklando įsitikinimas, kad parke negalima pastatyti liepto. Galima, tik toliau galioja aukščiau aprašytos Vandens įstatymo procedūros.
• 8 p.: draudimas likviduoti, užpilti ir pertvarkyti vandens telkinius, senvages ir šlapžemes.
• 3 ir 5 p.: draudimas naikinti pakrančių medžius ir krūmus bei atlikti žemės darbus, ilgam iškreipiančius reljefą.

Paskutiniai trys punktai beveik tiksliai aprašo tai, kas įvyko Karwica. Tačiau sąžiningumas reikalauja pridurti: prie Nidzkie jie negalioja, nes ten parko nėra. Jei tas pats ekskavatorius dirbtų prie Bełdany ar Mikołajki ežero, prie Vandens įstatymo 475 str. prisidėtų antras atsakomybės pagrindas su Gamtos apsaugos įstatymo 127 str. numatyta bausme.

Tylos zonos: sprendžia apskritis

Tylos zona kyla ne iš Vandens įstatymo. Pagrindas yra 2001 m. balandžio 27 d. Aplinkos apsaugos įstatymo (Prawo ochrony środowiska) 116 str. 1 d.: apskrities taryba nutarimu gali apriboti arba uždrausti naudoti plaukiojančias priemones tam tikruose vandens telkiniuose, jei tai būtina siekiant užtikrinti tinkamas akustines sąlygas rekreacinėse ir poilsio teritorijose. Apskrities taryba, ne valsčius ir ne poilsio centro prie kranto valdytojas.

Apimtis būna įvairi: visiškas draudimas arba apribojimai pagal variklių galią, paros laiką, sezoną ar vandens telkinio dalį, o įprastos išimtys taikomos gelbėjimo ir uniformuotosioms tarnyboms bei priežiūros darbams. Atsakomybę už pažeidimą lemia įstatymų nuostatos, kurių čia nenagrinėjame. Nutarimai skelbiami vaivadijos oficialiajame leidinyje ir apskrities administracijos (starostwo) viešosios informacijos biuletenyje (BIP); atsako laivą valdantis asmuo, o privaloma yra galiojanti redakcija.

Kartu tai viena iš nedaugelio priemonių pakrantės gyventojui, kuriam po langu tris mėnesius burzgia variklis. Tik ta priemonė sunki. Administracinių teismų praktika, įskaitant 2022 m. Vyriausiojo administracinio teismo (NSA) sprendimą, reikalauja, kad prieš priimant nutarimą būtų atlikti realūs akustinės būklės tyrimai, o vien gyventojų valia pagrįsti nutarimai būna panaikinami. Tyrimai kainuoja ir juos užsako institucija, todėl tai kelias gyventojų grupei arba valsčiui, ne vienam asmeniui.

Ką tai reiškia aptartų teisės aktų požiūriu

Lentelėje pateikiamos tik šiame tekste aptartos nuostatos. Konkrečiame vandens telkinyje gali galioti papildomi apribojimai, kylantys iš kitų teisinių pagrindų.

Ką buriuotojai daro iš tikrųjų

Teisės aktas yra viena, o praktika kita. Mozūrijoje galioja dar vienas sluoksnis, niekur nepaskelbtas: paprotys. Peržiūrėjome viešas buriuotojų diskusijas, nuo archyvinių diskusijų grupių iki forumų, kad pamatytume, dėl ko žmonės susitaria tarpusavyje. Išlyga akivaizdi ir ją reikia pasakyti iš karto: tai ne teisės šaltiniai, o aprašymas to, ką žmonės daro ir dėl ko ginčijasi. Necituojame slapyvardžių ar pavardžių, nes tai buvo privatūs prieš daug metų vykę pokalbiai, o ne pareiškimai spaudai.

Stipriausias paprotys yra „prieglobsčio uostas“. Buriuotojai vieningai aprašo nerašytą taisyklę: per audrą ar gedimą svetimą lieptą galima naudoti kaip prieglobstį, nemokamai, o paskui surasti savininką ir paaiškinti, kodėl ten stovima. Taisyklė skamba taip savaime suprantamai, kad retas tikrina, ar už jos slypi teisės norma. Patys buriuotojai ją vadina „paprotine“, t. y. iš anksto daro prielaidą, kad normos nėra.

O ji yra, tik ne ten, kur jos ieško. Ne Vandens įstatyme ir ne laivybos taisyklėse, o Civiliniame kodekse. 142 str. 1 §: „Savininkas negali prieštarauti, kad kitas asmuo naudotų ar net sugadintų ar sunaikintų daiktą, jei tai būtina siekiant išvengti pavojaus, tiesiogiai gresiančio to asmens ar trečiojo asmens asmeninėms gėrybėms. Tačiau jis gali reikalauti atlyginti dėl to atsiradusią žalą“. 2 § tai išplečia turtinėms gėrybėms, nebent gresianti žala yra akivaizdžiai ir neproporcingai mažesnė už savininko nuostolį.

Pritaikykime tai škvalui virš Kisajno. Jei gresia įgulos sveikatai ar gyvybei, liepto savininkas negali prieštarauti, kad prie jo sustosite. Tai ne jo mandagumas, o teisės norma. Jei gresia tik jachtai, o įgula saugi, veikia antrasis paragrafas, ir tada jau reikia pasverti: tūkstančius vertas svetimas lieptas prieš žalą, kurios išvengiame.

Du dalykai, kuriuos ši norma paprotyje pataiso. Pirma: kalbama apie realų pavojų, o ne apie tai, kad pučia ir nesinori vargti. Antra: „be jokių mokesčių“ yra tik pusiau tiesa. Už patį stovėjimą savininkas neturi ko reikalauti, bet už nutrauktą knagę ar subraižytas lentas gali, nes sakinys apie žalos atlyginimą yra tame pačiame paragrafe. Taigi paprotys ir teisės norma sako maždaug tą patį, su vienu skirtumu: norma baigiasi sąskaita už žalą, o paprotys baigiasi padėka.

Antras dalykas yra ginčas, kurį buriuotojai jau daug metų veda patys tarpusavyje. Vieni 232 str. įžvelgia teisę švartuotis pusantro metro juostoje. Kiti pataiso, kad ši juosta skirta praėjimui, o ne stovėjimui ar stovyklavimui. Antrasis aiškinimas atitinka nuostatos raidę. Vis dėlto verta žinoti, kad pirmasis sklando bendruomenėje, nes pusė nesusipratimų ant kranto kyla būtent iš čia: įgula įsitikinusi, kad turi teisę, kurios neturi, o savininkas išgirsta nuorodą į teisės aktą ir įsiunta dvigubai.

Praktikos, kurias buriuotojai rekomenduoja vieni kitiems, yra protingesnės už ginčus:

• Stovėti ant inkaro arba įsukamo inkaro ir visai nežengti į svetimą žemę. Tai teisinę problemą apeina, o ne sprendžia, ir veikia.
• Vengti švartuotis prie sklypų, jei yra alternatyva. Alternatyva dažnai būna dešimčia minučių ilgesnis perėjimas.
• Kai savininkas yra vietoje ir nenori, atsistumti be diskusijų. Čia nuskamba nepaneigiamas argumentas: kam mums vienas į kitą šnairuoti.
• Paklausti prieš prisirišant. Paprastai to užtenka, o kartais viskas baigiasi kava.

Šiuose pokalbiuose grįžta ir teiginys, kad anksčiau buvo svetingiau, o griežčiausi būna ypač nauji savininkai, atvykę ne iš regiono. Įdomu tai, kad tie patys pašnekovai iškart pripažįsta, iš kur kyla šis nepalankumas: šiukšlės po savaitgalio, muzika naktį, dažnas švartavimasis prie to paties liepto. Taigi abi pusės kalba apie tą patį, tik iš dviejų liepto pusių.

Iš kitos liepto pusės

Nekalbėjome nė su vienu sklypo savininku ir nė su viena Karwica bylos šalimi. Tai spraga, ir taip reikia skaityti šią rekonstrukciją: joje apibendrinami argumentai, kartojami viešose diskusijose Mozūrijoje, o ne kieno nors pareiškimas. Jie skamba maždaug taip: sklypas pirktas už savus pinigus, mokestis kasmet, kranto priežiūros išlaidos, svetimos šiukšlės po savaitgalio ir muzika iš valčių antrą valandą nakties. Kiek įgulų taip elgiasi, niekas nesuskaičiavo, mes taip pat.

Teisės aktai didžiąja dalimi jam pritaria. Visuotinis naudojimasis baigiasi ties kranto linija, 1,5 metro juosta skirta praėjimui, o šiukšlės ir naktiniai vakarėliai neturi atramos 32 str. Ką jis gali padaryti teisėtai:

• Už 1,5 metro juostos nuo kranto linijos jis gali išprašyti iš savo žemės, jei nekilnojamajam daiktui nebuvo priimtas 233 str. 2 d. sprendimas, nustatantis žemės dalis, leidžiančias prieiti prie vandens.
• Kranto pažeidimus, taip pat ir kitų asmenų, jis praneša vandens priežiūros tarnybai. Sunaikinus krantą byla gali pasiekti policiją.
• Lieptą jis stato pateikęs pranešimą arba gavęs leidimą ir sudaręs žemės naudojimo sutartį; savavališką statinį arba įteisina, arba gauna sprendimą jį pašalinti.
• Dėl variklių triukšmo kelias veda į apskrities tarybą ir nutarimą pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 116 str. 1 d., realiai kaip gyventojų grupės ar valsčiaus reikalas.
• Prieš šiukšles ir naktinę muziką Vandens įstatymas priemonių nesuteikia. Šis kelias jau peržengia šio teksto ribas.

Vieno dalyko jam daryti negalima, ir ten prasideda Karwica byla. Negalima spręsti problemos aptveriant pakrantės juostą arba pertvarkant krantą pagal save. Teisė suteikia žemės apsaugą, o ne valdžią krantui.

Kas tai realiai užtikrina

Pranešimus priima Wody Polskie. Nidzkie bylą nustatė Mikołajki vandens priežiūros tarnybos darbuotojai, t. y. žemiausia šios struktūros grandis. Ne speciali komanda, ne inspekcija iš Varšuvos. Wody Polskie svetainėje gov.pl teigia, kad jų darbuotojai kasdien atsiliepia į gyventojų skambučius ir vietoje tikrina kiekvieną pranešimą. Baudžiamąją bylą veda policija, šiuo atveju Pišo apskrities policijos komisariatas su nuovada Ruciane-Nida. Kiek tokių bylų būna per metus, nežinoma, nes statistikos nėra.

Klausimai, kurie lieka

Pirmasis susijęs su krantu. Bauda sumokėta, byla baigta, bet nė vienas iš penkių šaltinių nesako, ar buvo nustatyta pareiga atkurti ankstesnę būklę. Bausmė veikia pažeidėją, kranto atkūrimas veikia ežerą, o užpilta sekluma nuo sumokėtos baudos nesugrįš: ankstesnės būklės atkūrimas yra ne augalų pasodinimas, o žemės išvežimas ir dugno profilio atkūrimas. Byla baigėsi savanorišku sutikimu su bausme, t. y. susitarimu dėl nuosprendžio turinio, o ar kas nors reikalavo atkurti krantą, mes nenustatėme.

Antrasis klausimas yra veidrodinis ir skirtas sklypų savininkams. Jei sprendimo dėl kranto linijos paprastai nėra, iš kur savininkas turi žinoti, kur baigiasi jo žemė, prieš įvažiuojant technikai, ir ar kas nors jam apie tai pasako perkant sklypą arba pranešant apie darbus? Baudžiamoji atsakomybė už ribos, kurios niekas formaliai nenustatė, peržengimą sveria tiek pat, kiek ir pareigos atkurti krantą nebuvimas. Abu klausimus adresuojame teismui ir vandens priežiūros tarnybai, o atsakymus prirašysime.

Dažni klausimai

Kaimynas užpila krantą arba aptvėrė praėjimą, kur apie tai pranešti? Teritoriškai atsakingai Wody Polskie vandens priežiūros tarnybai. Būtent taip paaiškėjo Nidzkie byla. Sunaikinus krantą byla gali pasiekti policiją kaip nusikaltimas pagal Vandens įstatymo 475 str.

Kur patikrinti, ar ežere galioja tylos zona? Galiojančiame apskrities, kurioje yra vandens telkinys, tarybos nutarime, skelbiamame vaivadijos oficialiajame leidinyje ir apskrities administracijos BIP. Apimtis kartais susiaurinama iki pavaros tipo, paros laiko ar vandens telkinio dalies, todėl skaitome visą nutarimą.

Ar galiu stovėti ant inkaro priešais svetimą sklypą? Viešajame vandenyje taip. Neišlipant į žemę, be virvės prie svetimo medžio ir be laivapriekio nendryne.

Išlyga ir redakcijos pastaba: tai informacinė medžiaga, o ne teisinė konsultacija. Teisinė padėtis 2026 m. rugpjūčio mėn.; ginče lemia bylos aplinkybės ir kompetentingų institucijų nutarimai. Teismų sprendimų numerius pateikiame remdamiesi institucijos pozicija ir publikacijomis, o ne savo paieška. NaCzarter tarpininkauja jachtų nuomai Mozūrijoje, todėl esame suinteresuoti, kad žmonės stovėtų uostuose. Todėl teksto pagrindas yra teisės aktai ir vieši pranešimai, o nuorodos į mūsų gidus surinktos žemiau.

Mūsų praktiniai gidai (jie nėra teisės šaltinis):

• švartavimasis laukinėje gamtoje Mozūrijoje
• naktis ant inkaro
• jachtos inkaravimas
• Nidzkie ežeras
• uostai ir marinos
• kur prisišvartuoti sezono įkarštyje

Viršelio nuotrauka: Wojciech Zabolotny — CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons (Nidzkie ežeras, Zatoka Zamordeje Wielkie įlanka)